LS Kauno krašto skautų stovykloje "Devynių drakonų upė"
2012-07-12
Lietuvos skautijos Kauno krašto skautų stovykla "Devynių drakonų upė" vyko Varėnos rajone Merkinėje ant Nemuno kranto.
Pasiplaukiojimas "Devynių drakonų upe"
Kauno krašto skautai ir svečiai, kitaip tariant nuotykiams pasiruošę stovyklautojai, kurių buvo virš keturių šimtų, Devynių drakonų upe nusikėlė į Merkinę, kuriam laikui virtusia tolimąja Azija. Vieni svečiai atplaukė iš Šiaulių, kiti iš Panevėžio, treti netgi iš Italijos bei Rusijos.
Tiesa, ne visiems stovykla prasidėjo liepos penktąją. Kadangi turime labai šaunių skautų, didelis būrys į stovyklavietę atvyko anksčiau, bet ne todėl, kad negalėjo sulaukti stovyklos pradžios, o todėl, kad turėjo rimtų darbų. Reikėjo sutvarkyti aplinką, įrengti prausyklą ir žinoma pastatyti stovyklos vartus!
Liepos penktoji. Oficiali stovyklos pradžia. Įsikūrimo šurmulys.
Stovyklavietę pasiekę skautai, ieškojo vietos, kurioje galėtų statyti palapines, ištempti tentą, pasistatyti indaują ir kitus būtinus dalykus – kaip ir kiekvienoje stovykloje. Bet kitaip negu visada, daugelio pastovykles puošė Azijos šalių vėliavos. Skirtingų tuntų skautai atstovavo Tailandą, Vietnamą, Šiaurės Korėją, Kiniją, Japoniją.
Įsikūrę vieni skautai ėjo žemuogiauti, o kiti susitiko su seniai matytais draugais. Buvo girdėti kalbos, apie ateinančias stovyklos dienas. Visi nekantriai laukė atidarymo rikiuotės ir laužo. Laužą vedė nuostabios vyr. sesės! Na, o po laužo atėjo laikas ramybei ir visi nuskubėjo į pastovykles.
Liepos šeštoji. Azijos šalių kultūros ir meno diena. Daug spalvų, dainų ir šokių.
Dieną pradėję Tai Chi mankšta, stovyklautojai kūrė ikebanas – japoniškas puokštes iš gyvų gėlių, lankstė gerves, pynė įvairiausias apyrankes ir netgi gaminosi muzikos instrumentus! Kiekvienas susirado tokį amatą, kuris jį domintų ir į savo darbus sudėjo visą širdį. Vieni meno kūrinius pasilikdavo sau, kiti dovanojo sesėms, broliams, ar vadovėms.
Kūrybiniam procesui pasibaigus, prasidėjo kitas etapas – pasiruošimas vakaro laužui, kurio metu, bus pristatomos kiekvienos šalies tradicijos.
Visi pasirodymams ruošėsi labai atsakingai, tad vakaro laužas pavyko puikiai! Buvo galima pamatyti dešimtis aplink laužą susirinkusių geišų, pulkus samurajų, išgirsti apie ryžius dainuojančius vietnamiečius, bei pasiklausyti įvairių legendų.
Pasinėrę į kitų šalių kultūrų pažinimą nepamiršome tikrosios savo Tėvynės, bei gražios tradicijos, kiekvieną Valstybės dieną, devintą valandą vakaro, kartu su visais pasaulio lietuviais, sugiedoti himną.
Liepos septintoji. Sporto ir medicinos diena. Tuntų laužai.
Šią dieną į stovyklą atvažiavo svečiai, kurie pristatė rytų kovos menus. Tai labiausiai sudomino brolius, o sesės tuo tarpu turėjo progą išbandyti savo gebėjimus eiti lynu. Nors buvo tikrai karšta (kaip ir visą laiką stovykloje – dieną kepindavo saulė, temperatūra būdavo +30 ar daugiau, o naktimis lydavo ir žaibuodavo), tačiau karštis neatėmė energijos, kurią buvo sukaupę vilkai. Jie kaip visad daug bėgiojo, žaidė įvairiausius žaidimus, o vyresnieji, taipogi kaip visad, žiūrėjo nesuprasdami, kas sukelia tokį energijos perteklių.
Vakare vyko ne vienas bendras laužas, o keli mažesni – kiekvieno tunto atskirai. Visi stovyklautojai praleido laiką tarp ne kartą matytų ir gerai pažįstamų veidų, prisiminė senus žaidimus, šūkius ir dainas. Kiekvieną stovykloje vykusį laužą aplankė vyčiai, bei kandidatai į vyčius.
Liepos aštuntoji. Žygių diena. Lietus, griausmai ir žaibai.
Keturios valandos ryto – metas, kuomet stovyklavietėje buvo galima pamatyti vieną kitą, akis trinantį pat. skautą, kuris su kuprine ant pečių, tyliai, kad nepažadintų visų aplink esančių, tipeno į rikiuočių aikštę. Pusę penkių ryto rikiuočių aikštėje tokių mieguistų (bet ne piktų, ar susiraukusių!) žmonių jau buvo ne vienas ir ne du. Gavę žemėlapius, pasitikrinę kurpinių turinį, visi pat. skautai iškeliavo į žygį. Daug kas pasakytų, kad oras šiam žygiui pasitaikė tikrai nekoks – žygeivius užklupo labai didelė liūtis lydima žaibų, kurie trankėsi rodos visai čia pat. Tačiau tikri skautai žino, jog nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga, tad nepraradę geros nuotaikos ir budrumo, karts nuo karto pašokinėdami balose, pat. skautai žygiavo toliau...
Tuo metu, kai pat. skautai jau buvo vis arčiau savo žygio tikslo, vilkai dar tik ropštėsi iš palapinių, o skautai visiškai niekur neskubėjo – jų žygis buvo sekančią dieną.
Vakare, visiems jau grįžus į stovyklavietę, susirinkome į rikiuočių aikštėje vykusias mišias, prie brolių pastatyto kryžiaus. Po mišių daugelis buvo keistai ramūs ir susimąstę, tačiau kaip visad – besišypsantys.
Liepos devintoji. Gerojo darbelio diena. Krūvos šakų ir daug šiek tiek pavargusių, bet geros nuotaikos nepraradusių žmonių aplink.
Būtų buvę nesąžininga, jeigu būrys anksčiau atvažiavusių skautų būtų nudirbę visus darbus, tad gerojo darbelio diena buvo paskirta aplinkos tvarkymui. Baigę darbus pat. skautai žaidė dažasvydį, o kiti džiaugėsi tuo, jog aplinkui yra daug vandens ir surengė vandens karą!
Vakare sulaukėme svečių iš KTU, taip pat vyko šauniausios pat. skautų skilties rinkimai, kurių metu pat. skautams reikėjo atlikti įdomias ir sudėtingas užduotis. Ar žinote kaip ant vieno vinies galvutės sutalpinti dar dvylika tokių pačių vinių?
Liepos dešimtoji. Didysis stovyklos žaidimas!!!
Šeštoji stovyklos diena, tai diena kurios laukė visi, o ypač jaunesnieji skautai. Šią dieną vyko Didysis stovyklos žaidimas – “Legenda apie Čingischaną”. Tai buvo ne šiaip eilinis pasibėgiojimas pirmyn atgal, o rimtas, griežtas taisykles turintis, strategijos reikalaujantis žaidimas. Kiekviena Azijos šalis stovykloje tądien turėjo savo pilį su keliomis vėliavomis, valdovą, žynį, kariuomenę. Karių veidai buvo išdažyti įvairiomis spalvomis. Visi buvo tikrai karingai nusiteikę ir pasiruošę ginti savo šalį nuo užgrobimo. Vieni darė sąjungas, kiti pasitikėjo tik savo jėgomis, tačiau išaiškėjo, jog stipriausi kariai buvo skautai, atstovaujantys Mongoliją. Jų kariuomenė susibūrė mūšio dieną, iš visų žmonių, kurie ruošė stovyklavietę mūsų atvykimui.
Liepos vienuoliktoji. Gongping – Didžioji rytų mugė. Uždarymo laužas...
Po Didžiojo žaidimo stovykloje prasidėjo kitas didis dalykas – mugė. Jos metu buvo pardavinėjami ypatingi, pagal kiekvieno žmogaus pageidavimus gaminami amuletai. Daugelis sesių skubėjo išsiburti kas jų laukia ateityje. Kone kiekvieno stovyklautojo dėmesį patraukė skautai, atidarę mini grožio salonus, kuriuose siūlė pasidaryti masažą ar užsidėti purvo kaukę. Kaip ir dera kiekvienoje mugėje, buvo pardavinėjami ir įvairūs užkandžiai, bei gėrimai.
Tačiau visai nelauktai atėjo paskutinis vakaras... Uždarymo laužą vedė laužavedžiai, kurie tam ruošėsi eidami į mokymus pas laužavedę sesę Laurą.
Liepos dvyliktoji. Paskutinė rikiuotė. Kelionė namo…
Kaip ir visada, paskutinę dieną, po paskutinės rikiuotės, visų padėkų, atsisveikinimų ir pažadų, susitikti kitais metais ar dar greičiau, prasidėjo pastovyklių tvarkymas, bei ruošimasis į kelią – namo...
Tailandietė, vis budinti, pat. skautė, s. Odeta.
